Robotų suvirinimas yra mechanizuotų programuojamų įrankių (robotų) naudojimas, kurie visiškai automatizuoja suvirinimo procesą tiek atliekant suvirinimą, tiek tvarkant detalę. Tokie procesai kaip metalo dujinis metalinis lankinis suvirinimas, nors ir dažnai automatizuotas, nebūtinai prilygsta robotų suvirinimui, nes žmogus, suvirinantis medžiagas, kartais paruošia jas suvirinti. Robotinis suvirinimas paprastai naudojamas atsparumo taškiniam suvirinimui ir lankiniam suvirinimui, kai gamyba naudojama dideliais kiekiais, pavyzdžiui, automobilių pramonėje.

Robotų suvirinimas yra palyginti nauja robotikos taikomoji programa, nors robotai pirmą kartą buvo pristatyti JAV pramonėje praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Robotai buvo naudojami suvirinant tik 1980-aisiais, kai automobilių pramonė pradėjo plačiai naudoti robotus taškiniam suvirinimui. Nuo to laiko tiek pramonėje naudojamų robotų, tiek jų programų skaičius labai išaugo. 2005 m. Šiaurės Amerikos pramonėje buvo naudojama daugiau nei 120 000 robotų, maždaug pusė jų - virinimui. [1] Augimą pirmiausia riboja dideli įrangos kaštai ir dėl to atsirandantys apribojimai didelės gamybos programoms.

Robotų lankinis suvirinimas neseniai pradėjo sparčiai augti, ir jis jau valdo apie 20% pramoninių robotų programų. Pagrindiniai lankinio suvirinimo robotų komponentai yra manipuliatorius arba mechaninis blokas ir valdiklis, kurie veikia kaip roboto „smegenys“. Manipuliatorius priverčia robotą judėti, o šių sistemų dizainą galima suskirstyti į keletą įprastų tipų, tokių kaip SCARA ir Dekarto koordinačių robotas, kurie naudoja skirtingas koordinačių sistemas mašinos rankoms nukreipti.